KAIP ATSIRADO FIORDAI?

KAIP ATSIRADO FIORDAI?

Fiordai — tai ilgos, gan siauros ir gilios, dažnai išsišakojusios į jūrų įlankos, viršum kurių paprastai kyla tokiais fiordais garsėja Norvegija; taip pat jų sutinkame pietinėje Naujosios Zelandijos saloje, Islandijoje, Grenlandijoje ir Patagonijoje (Pietų Amerika). Fiordai nepaprastai pailgina Norvegijos krantų liniją su visais fiordų išsišakojimais ji sudaro apie 20 tūkstančių kilometrų, tuo tarpu kai tikrasis krantų (be fiordų) ilgis yra tik 3400 kilometrų. Taip yra todėl, kad fiordai labai giliai įsirėžia į žemyną. Pavyzdžiui, ilgiausias iš Sognefiordas — įsiterpia į žemyną 204 kilometrus. Naujosios Zelandijos fiordai žymiai trumpesni — ilgiausias turi 40 kilometrų.

Kaip atsirado fiordai?

Geologiniai tyrinėjimai Skandinavijos pusiasalyje, kuriame yra Norvegija, parodė, kad prieš šimtus tūkstančių metų jis buvo žymiai aukščiau iškilęs virš jūros paviršiaus, negu dabar. Juo tekančios upės palengva išgraužė gilius kalnų slėnius. Maždaug prieš 600 tūkstančių metų prasidėjo ledynų epocha. Sniegas, iškritęs žiemą, dėl šalto klimato negalėdavo per vasarą visai ištirpti, jo metai po metų vis didėjo. Ilgainiui dėl to atsirado ledo kepurė, kuri iki dviejų kilometrų storio ledo šarvais nuklojo ne, tik Skandinaviją, bet ir dabartinę Baltijos jūrą, taip pat Suomiją. Upių slėnius užpildė ledas, kuris, slinkdamas jūros link, savotiškai jas pakeisdavo. Milžiniškos ledinės kepurės svoris visą Skandinaviją stačiai įspaudė gilyn į žemę, šimtais metrą sumažindamas ištisos šalies aukštį. Taigi, kai, praėjus beveik dešimčiai tūkstančių metų, ledo kepurė galutinai ištirpo, aukščiau buvę ledyniniai slėniai atsidūrė gana giliai po vandeniu, sudarydami fiordus. Tačiau ilgainiui fiordų gylis mažėja, nes, pasirodo, Skandinavija elgiasi tartum į vandenį panardintas medžio gabalas: jeigu padėsime ant jo kokį nors krovinį, jis grims giliau, o jeigu krovinį nuimsime — vėl iškils. Taip ir Skandinavija, atsipalaidavusi nuo ledo kepurės, kyla į viršų, tik žymiai lėčiau, negu medžio gabalas vandenyje. Nors praėjo jau dešimt tūkstančių metų, šis procesas vis dar tebesitęsia ties šiaurine Botnijos įlankos pakrante, — čia žemynas pakyla daugiau kaip centimetrą per metus. Skandinavija kyla netolygiai: smarkiau centrinėje dalyje, silpniau — pakrantėse. Panašus reiškinys taip pat pastebėtas Kanadoje, kuri, kaip ir Skandinavija, ledynų laikotarpiu buvo padengta storu ledo sluoksniu.

Patiko? Pasidalink

KODĖL SKIRIASI ISPANIJOS IR JAPONIJOS KLIMATAS

KODĖL SKIRIASI ISPANIJOS IR JAPONIJOS KLIMATAS, NORS JOS YRA VIENOJE GEOGRAFINĖJE PLATUMOJE?

Žodis „klimatas“ yra kilęs iš graikų kalbos žodžio „klima“, kuris reiškia „pasvirimas“ (kalbama apie Žemės paviršiaus pasvirimą į Saulės spindulius). Jeigu Žemė būtų idealiai lygus rutulys, kurio paviršių sudarytų vien žemynai arba vien jūros, tai klimatą nulemtų tik atstumas nuo pusiaujo, tai yra Saulės spindulių nuožulnumo kampas, kuriuo jie krinta į žemės paviršių, ir atmosferos cirkuliavimo ypatybės, aplamai taip pat priklausančios nuo platumos. Vadinasi, esant vienodam atstumui nuo pusiaujo ir klimatas turėtų būti vienodas.

Tačiau žinome, kad šj visą idealų vaizdą komplikuoja jūros ir žemynai, kurie skirtingai įšyla, net jeigu juos vienodai apšviečia saulė. Jūros lėčiau įšyla, bet ir lėtai ataušta, žemynas įšyla greičiau, bet užtat greičiau atvėsta.

Viršum jūros, kuri vasarą būna žymiai šaltesnė, negu sausuma, tuo metu susidaro plačios padidėjusio slėgio sritys. Iš jų sklindantis oras spirališkai juda laikrodžio rodyklės kryptimi, nukrypdamas nuo tiesios linijos dėl Žemės sukimosi. Todėl vakarinėse žemynų pakrantėse pučia daugiausia šiaurės vakarų vėjai, o rytų pakrantėse pietryčių vėjai. Šalti šiaurės vakarų vėjai, priartėjantieji prie Ispanijos krantų, atneša palyginti mažai drėgmės, nes šaltas oras negali išlaikyti žymaus vandens garų kiekio.

Ispanija yra kalnuotame ir aukštumoje esančiame Pirėnų pusiasalyje, kurio aukšti pakraščiai sulaiko iš vandenyno pučiančių vėjų drėgmę.

Žymi drėgmės dalis, esanti iš jūros slenkančiame ore, iškrinta lietaus pavidalu vakarinėje Ispanijos bei Portugalijos pakrantėje, ir į centrinę Pirėnų pusiasalio dalį patenka jau sausas oras. Viršum tuščių Saulės – įkaitintų plokštikalnių oras greitai įšyla, ir tada kritulių beveik negali būti (juk žinome, kad paprastai vandens garai kondensuojasi- orui vėstant). Todėl Ispanijos klimatas yra sausas, didesnę metų dalį karštas, bet trumpos žiemos metu ten būna stiprūs šalčiai.

Šalies gyventojai sako, kad Ispanijoje būna „du mėnesiai žiemos ir dešimt mėnesių pragaro“.

Japonija yra salose, prie rytinės žemyno pakrantės. Todėl viršum jūros esantis vasaros anticiklonas (padidėjusio slėgio rajonas) šiose vietose sukelia šiltus drėgnus pietryčių vėjus. Šiuos vėjus dar sustiprina temperatūrų skirtumas viršum sausumos ir jūros, susidaro smarkus vasaros musonas, kuris beveik visą vasarą neša vis naujas drėgmės prisotinto oro mases. Musonui kelią pastoja kalnuotos Japonijos salos, ir oras turi aukštokai pakilti, kad pereitų per kalnus. Tuo metu jis atvėsta, garai kondensuojasi, ir iškrinta gausūs krituliai. Žiema Japonijoje yra labai šilta, nes arti tekanti šilta Kurosivo srovė sušvelnina žiemos šalčius.

Taigi matome, kad vienodas nuotolis nuo pusiaujo, arba, kaip sakoma, vienoda geografinė platuma, nenulemia klimato, o yra tik vienas iš esminių veiksnių, darančių jam įtakos. Vadinasi, klimatas priklauso ne tik nuo to, kiek Saulė įšildo tam tikrą plotą, bet ir nuo padėties, kurioje yra tas plotas vandenyno, žemyno atžvilgiu, nuo to, kaip cirkuliuoja atmosfera, kokia jūrų srovių temperatūra. Klimatas taip pat priklauso nuo kalnų ir žemumų išsidėstymo žemyne, vandenų, miškų, laukų, stepių pasiskirstymo.

Patiko? Pasidalink