Projektavimo metodai geodezijoje

Referencinio elipsoido parametrai skaičiuojami taip, kad vienos arba kelių valstybių teritorijų ribose būtų mažiausi tokio elipsoido paviršiaus nuokrypiai nuo geoido.

F. Krasovskio referencinio elipsoido parametras skaičiavo Centrinio geodezijos, aerofotonuotraukos ir kartografijos mokslinio tyrimo instituto darbuotojai, vadovaujami F. Krasovskio ir A. Izotovo. F. Krasovskio vardu pavadintas ir pats elipsoidas.

Krasovskio referencinis elipsoidas geoido atžvilgiu orientuotas taip: mažoji ašis sutapdinta su Žemės sukimosi ašimi, pradiniu koordinačių skaičiavimo tašku paimtas trianguliacijos punktas A, esantis arti Pulkovo astronominės observatorijos. Jo geodezinės koordinatės.

Šie Krasovskio elipsoido orientavimo geoido atžvilgiu parametrai vadinami pradiniais geodeziniais duomenimis. Jie gauti 1942 m., todėl ir koordinačių sistema vadinama 1942 m. koordinačių sistema. Ši koordinačių sistema naudojama dabar ir Lietuvoje.

Projektuojant į referencinio elipsoido paviršių Žemės paviršiaus plotus, apribotus iki 100 km skersmens apskritimu, elipsoido paviršių galima pakeisti rutulio paviršiumi.

Žemės forma ir didumas buvo nustatomi remiantis astronominių, geodezinių ir gravimetrinių matavimų duomenimis. Šiuo metu informaciją teikia dirbtiniai Žemės palydovai.

Kadangi Žemės sukimosi greitis kinta, ašigaliai juda, pluta deformuojasi, vyksta potvyniai ir kiti geodinaminiai reiškiniai, tai žemės parametrai kinta. Todėl negalima teigti, kad jos formos ir didumo nustatymo problema išspręsta.

Projektavimo metodai geodezijoje

Gamtoje daugiausia yra erdvinių, o ne plokščių formų. Geodezijoje jos tiriamos projekcijų metodu. Pavyzdžiui, daugiakampis ABCD yra erdvinis. Projektuojant jo taškus statmenai elipsoido Q paviršiui, linijos, statmenos šiam paviršiui, vadinamos elipsoido paviršiaus normalėmis. Projektuojant fizinio Žemės paviršiaus taškus į lygio paviršių, projektavimo linijos vadinamos svambalo linijomis (sunkio jėgos linijos, arba geoido paviršiaus normalės, vadinamos dar vertikalėmis). Toks projektavimas vadinamas ortogonaliuoju (stačiakampiu).

Gauti taškai a, b, c, d ant elipsoido paviršiaus yra vietovės taškų A, B, C, D ortogonaliosios projekcijos. Linijos ab, bc, cd, ad yra ortogonaliosios atitinkamų linijų AB, BC, CD, AD projekcijos. Kampai abc, bcd, vadinami ortogonaliosiomis atitinkamų kampų ABC, BCD, projekcijomis.

Daugiakampis abcd yra ortogonalioji erdvinio daugiakampio ABCD projekcija.

Kai į elipsoido paviršių projektuojamas nedidelis Žemės paviršiaus plotas (tarkime spinduliu R 11 km), jo projekciją elipsoido paviršiuje galima laikyti plokštumine. Taigi daugiakampio kampai, linijos ir plotas vaizduojami praktiškai nedeformuoti.

Pagal erdvinio daugiakampio linijų ir kampų projekcijas ir statmenai Aa, Bb, Cc, Dd ilgius (daugiakampio viršūnių aukščius virš projekcijų plokštumos) galima nustatyti erdvinio daugiakampio formą ir didumą.

Yra ir kitokių projektavimo metodų. Pavyzdžiui, pasirenkamas taškas 0 ir sujungiamas su erdvinio daugiakampio viršūnėmis. Susikertant projektavimo linijoms su plokštuma P, gaunami taškai a, b, e, kurie vadinami centrinėmis atitinkamų daugiakampio taškų A, B, E projekcijomis. Plokščias daugiakampis abcde yra centrinė erdvinio daugiakampio ABCDE projekcija. Centrinė projekcija naudojama fotografijoje, aerofotonuotraukoje ir kt.

Geodezinių darbų organizavimas Lietuvoje

Patiko? Pasidalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *