Saugos diržai būtini tiek vairuotojui tiek ir keleiviams

Daugelio sunkių avarijų metu, juosėdami tinkamai pritvirtintais saugos diržais, keleiviai ir vairuotojas ne tik išlieka gyvi, bet ir patiria tik paviršinius kūno sužeidimus.

Galima netgi tvirtinti, kad tiems, kurie juosi saugos diržus, nebaisu ne tik su automobiliu apvirsti, bet ji kelis kartus su juo persiversti. Saugos diržus segėti rekomenduojama ne tik tolimose kelionėse, bet visada, netgi važiuojant netoli mieste, nes, kaip sakoma, „nežinai, kur tyko nelaimė“. Todėl neverta rizikuoti, juoba kad juos užsisegti labai paprasta, o jie gali mums išgelbėti gyvybę, ištikus avarijai.

Daugelio metų bandymais įrodyta, kad efektyviausi yra kombinuoti, peties ir juosmens diržai. Jie vienu metu prispaudžia klubus prie sėdynės pagrindo, o krūtinę ir pečius — prie jos atlošo. Diržų pritvirtinimo vietos įtaisytos grindyse ir aukštai ant šoninių kėbulo statramsčių. Abu diržus atpalaiduojanti sagtis atsegama vienu rankos spustelėjimu.

Saugos diržai būtini vairuotojui ir sėdinčiam šalia jo keleiviui. Jie rekomenduojami ir keleiviams, sėdintiems ant užpakalinių sėdynių. Tačiau draudžiama šiuos diržus naudoti jaunesniojo amžiaus vaikams nuo smūgio apsaugoti. Vaikų ,galva palyginti sunki, o kaklo slanksteliai silpni. Todėl avarijos metu kombinuotus arba pečių diržus juosinčio vaiko galva metama į priekį ir lūžta stuburas. Vaikams reikėtų juosti diržus, apimančius ir kaktą; nors iki šiol tai nebuvo praktikuota.

Saugos diržų juosėjimo priešininkai motyvuoja, kad, kilus gaisrui, labai sunku ištraukti iš automobilio sąmonės netekusius, diržais prisisegusius keleivius. Toks motyvas nėra be pagrindo. Tačiau praktika imtis įtikina tų diržų privalumu.

Saugos diržus juosėti rekomenduojama ir įprastinėse kelionėse automobiliu Vilniuje, nors oficialiai tai privaloma.

Sudėti daiktus į bagažinę atrodo labai paprasta: pakanka juos sudėlioti taip, kad tilptų. Iš tikrųjų yra tam tikra bagažo išdėstymo taisyklė. Šį taisyklė reikalauja tolygiai paskirstyti bagažo svorį, kad važiuojant būtų išlaikytas automobilio stabilumas. Krovinio svorį būtina lygiai paskirstyti ne tik bagažinės šonuose, bet ir automobilio priekinės ir užpakalinės dalies atžvilgiu. Sudėjus visą krovinį užpakalinėje automobilio dalyje, pasikeičia priekinių ir užpakalinių ratų nuvedimo kampas. Tai jau yra visiškai neparanku vairuotojui, o kartais net pavojinga. Tas pat atsitinka, perkrovus priekinę ir mažiau pakrovus užpakalinę automobilio dalį.

Visada atsimintina, kad lengvasis automobilis skirtas ne kroviniams, o tik keleivių bagažui pervežti. Nerekomenduojama prikrauti bagažinę sunkių lagaminų arba kitų sunkių daiktų. Čia vežamų daiktų svoris neturi viršyti 30 kg. Vežant sunkesnį krovinį, dalį jo derėtų dėti į bagažinę, o dalį į kėbulą, išdėstant jį tolygiai visame automobilio plote.

Nustatant bagažo svorį, kurį galima vežti, reikia atsižvelgti ir į vežamų atsarginių detalių, degalų ir alyvos svorį. Kai kurie ypač apdairūs vairuotojai tokių atsargų ima daugiau kaip 100 kg, t. y. lygiai tiek, kiek sveria pusantro keleivio. Tokio svorio jokiu būdu nedera dėti į bagažinę. Netinkamai išdėsčius krovinį arba jo per daug prikrovus, automobilis gali prarasti valdumą, pavyzdžiui staigiame posūkyje.

Ne mažiau svarbų krovinį gerai pritvirtinti. Vežami nepritvirtinti daiktai esti slankūs ir tam tikromis aplinkybėmis kelia grėsmę eismo saugumui. Tai ypač pasakytina apie bagažinėje laisvai sudėtus sunkius daiktus, kuriuos veždamas vairuotojas patiria tam tikrų sunkumų.

Info: protas ir vairavimas saveikaujančios sąvokos

Patiko? Pasidalink

Įspėjantieji ženklai yra trikampio formos, kurio viena viršūnė nukreipta aukštyn

Daugelis ženklų nupiešti blizgančiais dažais. Dėl to būna sunkiau juos skaityti, ypač skaisčiai šviečiant saulei arba žibintų šviesai. Tuomet laikas, per kurį vairuotojas mato kelio ženklą, žymiai sutrumpėja, kartais net iki sekundės Nepaisant visų sunkumų, jis turi sugebėti suprasti kelio ženklą. Juk šis nuo kažko perspėja arba teikia svarbią informaciją, be kurios tolesnis važiavimas gali būti pavojingas. Todėl, gerai neperskaičius, bet kuriuo atveju verta net sustoti ar atbuline eiga grįžti prie ženklo ir sužinoti, apie ką jis įspėja.

Dažais nudažyti ženklai palaipsniui pakeičiami kitais, padengtais šviesą atspindinčia medžiaga. Tie ženklai labai gerai matomi automobilio žibintų šviesoje, jau iš tolo puikiai išsiskiria iš tamsaus kelio fono, ir jų nepamatyti išvis neįmanoma. Pirmiausia šviesą atspindinčia medžiaga padengiami svarbiausi kelio ženklai: „Pavojingas posūkis“, „Sankryža“, „Stati įkalnė“, „Slidus kelias“ ir kiti, žymintys pavojingas vietas. Paprastais dažais lieka nudažyti ženklai, kurie, važiuojant naktį, turi mažesnę reikšmę, pavyzdžiui: „Vaikai“, „Pėsčiųjų perėja“, „Gyvuliai ant kelio“.

Važiuodamas naktį, vairuotojas žino, kad šviesą atspindintys ženklai yra labai ryškūs ir gerai išsiskiria iš kelio fono. Todėl sustiprina dėmesį, kad, žiūrėdamas į ženklus, nepraleistų kitos, ant kelio esančios, svarbios detalės.

Įspėjantieji ženklai

Įspėjantieji ženklai yra trikampio formos, kurio viena viršūnė nukreipta aukštyn. Šie ženklai yra su raudonu apvadu ir turi geltoną foną su juodos spalvos pavojaus simboliu. Tėra vienas įspėjantysis ženklas viršūne į apačią. Jis įspėja, kad artėjama prie kelio, kuriame yra eismo pirmumas. Jau būdinga ženklo forma įspėja vairuotoją apie svarbią aplinkybę — įvažiavimą į kelią, kuriuo judančios transporto priemonės turi pirmumo teisę.

Automobilių supirkimas Kaune

Paprastai įspėjantieji ženklai statomi 150-250 m atstumu iki pavojingo važiuojamosios dalies ruožo negyvenamose vietovėse, išskyrus: ženklą „Susikirtimas su pagrindiniu keliu“. Šis ženklas statomas ne toliau kaip 50 m atstumu iki pavojingo ruožo. Taip pat ne toliau kaip už 50 m statomi ir kiti įspėjantieji ženklai gyvenvietėse. Be to, negyvenamose vietovėse šie ženklai gali būti pastatyti mažesniu negu 150 m atstumu. Tačiau tokiais išimtiniais atvejais po ženklu visada lentelė, kurioje nurodomas atstumas metrais iki ruožo, apie kurį įspėja ženklas.

Po ženklu, įspėjančiu apie staigius vingius, gali būti lentelė, nurodanti, kiek jų yra. Šiuo atveju po paskutiniojo posūkio statomas toks pat ženklas tik su užrašu lentelėje „Pabaiga“. Tokia pat lentelė po ženklu, įspėjančiu apie vingius vairuotojus, važiuojančius priešinga kryptimi. Mums jis bus iš kairės pusės, ten jo ir reikia ieškoti žvilgsniu.

Pagal ženklą su rodykle, rodančia vingi, vairuotojas gali nustatyti ne tik nurodyto vingio kryptį, bet ir pirmojo posūkio kai jų yra du ar daugiau kryptį. Paprastai įspėjantieji ženklai statomi ten, kur posūkiui atlikti reikia sumažinti greitį (mažiau kaip 60 km/h). Tačiau tai nėra privaloma taisyklė. Posūkyje vairuotojas visada turi atsižvelgti į kelio būvį, dangos tipą, šlapumą, automobilio padangų protektoriaus gylį.

Info: apsisukimo būdai su automobiliu

Patiko? Pasidalink

Važiavimas atbuline eiga ir manevravimas

Važiavimas atbuline eiga ir manevravimas

Prieš važiuodamas atbuline eiga, vairuotojas privalo įsitikinti, kad už automobilio nėra kliūties arba vaikų, kurie mėgsta kabintis už mašinos užpakalio. Tokiomis situacijomis dažniausiai įvyksta avarijos, ir jų aukomis tampa vaikai. Todėl neužtenka žvilgsnio į užpakalinio vaizdo veidrodį, o reikia tvirtai kitu būdu įsitikinti, kad nėra vaikų už automobilio. Neleistina pradėti važiuoti atbuline eiga sunkvežimiu arba lengvuoju automobiliu, kai už jo blogas matomumas, nes tai gali tragiškai baigtis. Tuomet vairuotojas paprašo pašalinio asmens, kad tas sektų, kaip šis manevras atliekamas.

Lengvajame automobilyje, kurio užpakalinis langas pakankamai platus, vairuotojas žiūri į kelią už automobilio atsigręžęs. Kai vairas yra kairėje, vairuotojas privalo atsigręžti į dešinę ir pažiūrėti atgal pro užpakalinį stiklą.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Jeigu kelio už automobilio negalima matyti pro užpakalinį stiklą. vairuotojas turi pasielgti. Apsiriboti užpakalinio vaizdo veidrodžiu šioje situacijoje būti neatsargu.

Atbuline eiga važiuojama lėtai, stebint, kad automobilis būtų tiksliai valdomas. Paprastai sudėtingus manevrus lengviau atlikti, važiuojant atbulai, negu pirmyn, nes mašiną tiksliau valdyti priekiniais ratais galima tada, kai ji važiuoja atbula.

Žinoma, reikia priprasti prie naujo vairavimo principo: sukant ratus į dešinę, automobilio priekinė dalis juda kairę, o jo užpakalinė dalis — į dešinę.

Tuo metu žiūrima, kad mašinos priekinė dalis nekliudytų arti esančių daiktų, nes ji išvažiuoja už posūkio linijos.

Mokantis važiuoti atbuline eiga, atliekamos įvairios užduotys. Paprasčiausias pratimas — važiavimas atbuline eiga tiesiai, vienodu atstumu nuo šaligatvio krašto. Toliau vairuotojas turi išmokti savo nuožiūra keisti šį atstumą ir greitai pasukti šalį nuo šaligatvio krašto. Tai padaryti kartais būna labai sunku.

Sekančiam pratimui aikštelėje pastatomas stulpelis ir atbuline eiga apie jį daromi posūkiai, jo nekliudant. Paskui vairuotojas turi atbuline eiga važiuoti „aštuoniuke“ apie abu stulpelius ir pagaliau „slalomu“, rūpestingai lenkdamas stulpelius, sustatytus tiesia linija.

Apsisukimu vadinamas judėjimo krypties pakeitimas priešinga kryptimi.

Prieš apsisukdamas, vairuotojas turi įsitikinti, ar neatvažiuoja prie numatomos apsisukimo vietos kita transporto priemonė iš vienos ar kitos pusės. Tam pažiūri ne tik į užpakalinio vaizdo veidrodį, bet ir apsidairo aplink. Atmintina, kad pagal eismo taisykles transporto priemonė, važiuojanti tiesiai, turi pirmenybę prieš apsisukančiąją transporto priemonę.

Kai pakanka važiuojamosios dalies pločio, apsisukama vienu pasukimu nuo dešiniosios važiuojamosios dalies pusės arba nuo jos vidurio. Suktis reikia lėtai, kad būtų išvengta šoninio ratų slydimo. Iš principo posūkis pradėtinas kiek galima arčiau važiuojamosios dalies vidurio. Tačiau ne visada tai galima padaryti dėl nepakankamo važiuojamosios dalies pločio. Bet ir dešiniajame važiuojamosios dalies krašte pradėtas posūkis nesukelia pavojaus kitiems, kai vykdoma pagrindinė sąlyga, t. y. kai vairuotojas įsitikino, kad niekas nesiartina iš užpakalio ir niekam jis neperkerta kelio iš priekio.

Patiko? Pasidalink

Ar privalo posūkyje vairuotojas ką nors daryti dėl to, kad nuvedimo kampas yra mažas arba didelis?

Išnagrinėkime keletą atvejų, kurie siūlo įdomias išvadas.

Pirmiausia pamėginkime atsakyti į klausimą, kokią traukos jėgą parinkti varantiesiems ratams, kad jėgų F ir R atstojamoji sudarytų jėgą P, atsveriančią išcentrinę jėgą C? Kaip matyti tai priklauso nuo atitinkamo ratų traukos jėgos F parinkimo. Siekiant išvengti šoninio slydimo, reikia taip parinkti važiavimo greitį ir nuvedimo kampą, kad jėga W būtų lygi jėgai P ir neviršytų trinties jėgos, kuri yra lygi svoriui, tenkančiam ratui, padaugintam iš sukibimo koeficiento. Tuomet vairuotojas galės atlikti posūkį su didžiausiu leistinu nuvedimo kampu ir be šoninio slydimo, tiksliai išlaikydamas automobilio važiavimo liniją, taigi, greitai.

O dabar tarkime, kad iš pradžių minėtų jėgų pusiausvyra yra ideali ir mes w sumažiname varančiųjų ratų trauką iki nulio, pavyzdžiui, išjungdami sankabą, arba netgi suteikiame priešingą trauką, uždarydami karbiuratoriaus droselį.

Ratų traukos jėga F sumažės iki nulio arba įgaus neigiamą reikšmę — bus priešingos krypties. Atstojamąją jėgą W išskaidykime į dvi dedamąsias: Q, nukreiptą išilgai automobilio važiavimo krypties (nedera painioti su rato judėjimo kryptimi) ir P, veikiančią priešinga išcentrinei jėgai C kryptimi. Vadinasi, jėga P jau nebegali atsverti išcentrinės jėgos ir automobilio ratai ima slysti šonu. Taigi, kai automobilio vairuotojas posūkyje pasiekia šoninio slydimo ribą ir per daug sumažina variklio alkūninio veleno apsisukimus, užpakaliniai automobilio ratai tuojau pat slysta į išorinę posūkio pusę. Todėl posūkyje jokiu būdu neleistina sumažinti varančiųjų ratų traukos, nenorint prarasti automobilio valdumo. Ši išvada labai įdomi, bet mažai sėdinčių prie vairo ją žino.

Vadinasi, vairuotojas privalo pradėti posūkį tokiu greičiu, kad išcentrinė jėga neviršytų jėgos P dydžio. Važiuodamas apskritimu, jis turi variklio alkūninio veleno apsisukimus tiek padidinti, kad automobilio greitis nepasikeistų. Beje, antrojoje posūkio fazėje vairuotojas gali ir privalo padidinti greitį, bet kartu turi padidinti ir posūkio spindulį, t. y. sumažinti priekinių ratų pasukimo kampą p.

Didinant greitį, ypač automobilio, kurio variklis labai galingas, žinotina, kad didelis užpakalinių ratų sukimo momentas sumažina priekinių ratų apkrovą. Dėl to sumažėja tų ratų ir kelio paviršiaus trinties jėga ir jie lengvai gali pradėti slysti šonu. Tuo tarpu užpakaliniai ratai dėl padidėjusios trinties jėgos pajėgs atlaikyti didelį nuvedimo kampą be šoninio slydimo.

Ar privalo posūkyje vairuotojas ką nors daryti dėl to, kad nuvedimo kampas yra mažas arba didelis? Kai ratų nuvedimo kampas mažas, ne visai išnaudojamas padangų ir kelio paviršiaus sukibimas, vadinasi, negalima išvystyti didžiausio saugaus ir leistino greičio. Kai šoninio nuvedimo kampas didelis, judėjimo greitį didinant ypač antroje posūkio fazėje, lengvai gali ištikti slydimas, kuris, netgi vairuotojui gerai mokant su juo susidoroti, sumažina greitį. Dėl didelio nuvedimo kampo padidėja pasipriešinimas judėjimui ir tuo pat metu sumažėja jėga P, atsverianti išcentrinę jėgą C.

Remiantis tuo, kas pasakyta, daroma išvada, kad vairuotojas turėtų automobilį pristabdyti, sudarydamas didelį nuvedimo kampą, dar nepradėjęs posūkio. Iš tikrųjų galima sudaryti nuvedimo „atsargą“ dar iki posūkio. Dėl to sumažėja automobilio greitis. Kartais vairuotojai, užuot sumažinę greitį, panaudoja šį būdą. Pasitaiko netgi, tokių drąsuolių, kurie visada, pradėdami posūkį, panaudoja didelį nuvedimo kampą. Tačiau toks manevras nėra saugus netgi meistriškai valdant automobilį Klaipėdoje.

Patiko? Pasidalink