Svogūnas
Tai vegetatyvinio dauginimosi, atsinaujinimo ir maisto medžiagų kaupimo organas, sudarytas iš pakitusio stiebo — svogūno dugnelio ir pakitusių lapų — dengiamojo bei maitinamųjų lukštų. Svogūne pakanka maisto medžiagų antgžeminėms augalo dalims bei naujiems dukteriniams svogūnams išauginti.
Pagrindinis augalo gyvybinių pradų nešėjas yra svogūno dugnelis. Dengiamasis lukštas saugo svogūną nuo karšCių, temperatūros svyravimo, perdžiūvimo, ligųr kenkėjų ir nepalankių poveikių. Maitinamuosiuose lukštuose esančių maisto medžiagų pakanka normaliai antžeminei daliai ir, geriausiu atveju, tokiai pačiai, kaip motininio svogūno, dukterinių svogūng masei išauginti.
Svogūno forma (ištisęs, pailgai apvalus, ropiškas), spalva ir dydis būdingi atskiroms tulpių rūšims arba rūšių grupėms. Kai kurių veislių svogūnai taip pat skiriasi forma ir spalva, tačiau šie požymiai dar labiau priklauso nuo motininio svogūno, klimato meteorologinių, agrotechninių sąlygų ir svogūno sunokimo laipsnio.
Tulpių svogūnų kloną sudaro labai nevienodos masės ir formos svogūnai. Žydintis augalas išauga iš ne mažiau kaip 3 maitinamuosius lukštus turinčio svogūno, kurio masė 5–8 g, o vegetatyvinės reprodukcijos pradus turi kiekvienas normaliai išsivystęs svogūnas nepriklausomai nuo jo rnasės ir formos. Genetiškai jaunesnių klonų svogūnas, pasiekęs generatyvinę brandą, būna sunkesnis, apvalesnis, pakaitinio svogūno viena pusė plokščia, nes jis išsivysto generatyvinio ūglio pažastyje, maitinamieji lukštai puresni. Tokio klono ir kiti dukteriniai svogūnai būna labiau suploti.
Tulpių lukštai
Dengiamasis lukštas (tunika). Svogūnams bręstant, išorinio maitinamojo lukšto maisto medžiagos būna sunaudotos ir jis virsta popieriška ar odiška, matine ar blizgančia plėvele. Dengiamojo lukšto anatominė sandara kitokia negu maitinamųjų lukštų. Jo spalvą ir faktūrą šiek tiek lemia veislės savybės, o daugiausiai iškasimo laikas. Vėlai iškastų svogūng dengiamasis lukštas būna tamsiai rudas, storesnis, anksti iškastų balsvas, šviesiai geltonas arba rausvai rusvas, plonokas. Kai kurių tulpių rūšių svogūng dengiamasis. lukštas ryškiaspalvis, pvz., Tulipa turkestanica – avietiškai rausvas, Tulipahumilis oranžiškai rausvas, daugelio vidinė pusė pūkuota ar plaukuota — T. orthopoda, T. biflora, T. bifloriformis, T. turkestanica, T. linifolia. Kai kurių iš jų dengiamojo lukšto vidiniai plaukeliai tokie ilgi, kad išlenda svogūno paviršių ir sudaro gelsvą, o T. maximowiczii rausvą kuokštell. Spalvingesni svogūnai ir daugelio Kaufmano, Fosterio ir Greigo grupių
Anksti iškastų ir šiltai džiovintų svogūng dengiamieji lukštai būna storoki ir kieti, todėl gali kliudyti prasikalti šaknims, ypač anksti pražydinant. Tokius svogūnus prieš sodinimą geriau nulupti arba pamirkyti.
Daugiau info apie tulpes rasite: http://apiegeles.lt/svogunines-geles/tulpes/
Kitas idomus straipsnis: Tulpių ekonominė vertė