Paskelbta

Patyręs vairuotojas moka numatyti gresiančias kliūtis ir pavojus miesto gatvėse

Vežimais dažnai vežami ilgi, toli atgal išsikišantys kroviniai. Tokio krovinio gale turi būti pritvirtinta vėliavėlė, o naktį — žibintas. Tačiau retai taip būna. Todėl reikia atkreipti ypatingą dėmesį į vežimus, vežančius tokį krovinį, kuris posūkyje arba apsisukant išsikiša į važiuojamosios dalies vidurį ir gali kliudyti automobilį.

Sankryžose vežimai nervina ir erzina. Kai susikertančiąja gatve važiuoja keletas vežimų, nė vienam vežėjui neateina mintis sustoti ir praleisti automobilį, nepaisant to, kad vežimai važiuoja iš kairės pusės. Tokiu atveju vairuotojas turi sukaupti kantrybę, nes susierzinimas nepadeda, o tik neigiamai paveikia ramybę, nuo kurios priklauso automobilio valdymo taisyklingumas.

Visos nurodytos pastabos liečia taip pat ir rankinius vežimėlius. Kai grąžulas išsikiša už vežimėlio, turime būti atidūs. Vežimėliui sukantis, nuo jo pavažiuojame nustatytą atstumą šalį, kad grąžulas nekliudytų automobilio.

Kelio darbai mieste

Kiekviename mieste, vienoje ar kitoje gatvėje, atliekami stambūs arba smulkūs kelio darbai, kurių vieta pažymima įspėjančiaisiais ir informuojančiais ženklais. Važiuodami pro tokias vietas, turime būti atsargūs; sumažinti greitį ir pasiruošti prireikus staigiai stabdyti. Kartais čia reikia važiuoti labai lėtai, ypač kai itin siaura vietos. Aišku, tokiose vietose nelenkiame. Ir prasilenkti tenka kitame gatvės ruože, jeigu pravažiavimui palikta tik siaura važiuojamosios dalies juosta. Pamatę, kad šia juosta priešinga kryptimi važiuoja kitas automobilis, turime sustoti ir palaukti, kol jis pravažiuos. Jokiu būdu negalima pačiam stengtis pralįsti.

Automobilių supirkimas Šiauliai

Paprastai kelio darbų vietos esti prastai apšviečiamos naktį. Vairuotojas turi tai žinoti ir galvoti, kad netikėtai gali susidurti su neapšviesta kliūtimi arba žemės sankasa.

Važiuojant keliu, kuriame atliekami darbai, veikiama pagal kelio ženklų nurodymus ir įspėjimu, kurie užrašyti informacinėse lentelėse.

Galimos kliūtys ir pavojai

Patyręs vairuotojas moka numatyti gresiančias kliūtis ir pavojus miesto gatvėse. Jis visada jiems esti pasiruošęs ir todėl nepatenka į avarijas. Iš tikrųjų reikia būti pasiruošusiam, kad važiuojamojoje dalyje netikėtai išdygs neatsargus pėstysis, kad priešais važiuojantis automobilis padarys kokį nors nenumatytą ir neleistiną manevrą, lenkiamas autobusas pradės sukti į kairę ir lenkti prie šaligatvio stovintį automobilį. Galimi ir tokie netikėtumai: žiūrėk, iš už sustojusio tramvajaus išbėgs pėstysis, vežėjas pasuks arklį prieš pat automobilį, šalia važiuojantis vežimas neįspėjęs pradės sukti ir užkliudys užpakalyje išsikišusiu kroviniu, vakare riedantis pro šalį automobilis staiga įjungs žibintus ir kelioms sekundėms apakins, tamsų lietingą vakarą prieš pat automobilį išnirs neapšviestas vežimas, dviratis arba (dar blogiau) neblaivus žmogus.

Vairuotojams labai pavojingi prie kelio stovintys visokių rūšių kioskai, būdelės, skelbimų paneliai, iš už kurių netikėtai gali išeiti arba išbėgti į kelią suaugęs ar vaikas. Sėdintis prie vairo į tokias kliūtis turi atkreipti ypatingą dėmesį ir arti jų greitai nevažiuoti.

Pirmasis automobilių maratonas Pekinas – Paryžius

Įsidėmėtina, kad geriau 1000 kartų pasiruošti galimam pavojui, negu 1 kartą neapdairiai patekti į avariją.

Vairuotojo reakcijos trukmė

Fizinis trūkumas arba invalidumas nėra kliūtis vairuoti automobilį

Patiko? Pasidalink
Share
Paskelbta

Vasarą, kai stipriai kaitina saulė, reikia stengtis automobilį palikti šešėlyje

Norėdamas pasitraukti nuo automobilio, vairuotojas privalo išjungti uždegimą, ištraukt raktą iš uždegimo jungiklio, įjungti rankinį stabdį, užtrenkti duris ir užblokuoti jas iš vidaus, pakelti visus stiklus ir pagaliau užtrenkti užrakinamas duris. Kitaip tariant, jis turi pasitvarkyti, kad automobilio variklio neužvestų kiti asmenys.

Prieš užtrenkiant duris, reikia pasiimti raktą, nes, palikus jį automobilyje, būna daug vargo. Galima užtrenkti duris ir su blokuotu užraktu, bet atidaryti jas reikia iš lauko raktu.

Netgi patyrę vairuotojai kartais palieka raktus automobilyje. Tačiau paprastai jie turi atsarginį raktą, kurį laiko kokioje nors slėptuvėje, prieinamoje iš išorės. Pavyzdžiui, pritvirtina jį izoliacine juostele prie numerio ženklo Iaikiklio. Tokiu atveju nelieka be rakto.

Kai lauke šąla, nereikia įjungti rankinio stabdžio, nes trinkelės gali prišalti prie būgnų ir sudaryti rimtų sunkumų. Vietoj rankinio stabdžio įjungiama pavarų dėžės svirtimi pirmoji arba atbulinės eigos pavara.

Įjungti pirmąją arba atbulinės eigos pavarą taip pat galima, ilgam sustabdžius automobilį nuokalnėje. Be to, priekiniai ratai pasukami taip, kad remtųsi į šaligatvio bortą, arba po jais padedami akmenys, kurie pašalinami iš važiuojamosios kelio dalies, prieš pajudant.

Bet kuriuo atveju, paliekant automobilį, patikrinama, ar išjungti visi srovės imtuvai. Vakare, palikdamas automobilį neapšviestoje vietoje, vairuotojas privalo įjungti stovėjimo žibintus. Jeigu automobilį gerai apšviečia gatvės žibintas, stovėjimo žibintus galima išjungti. Tik reikia būti tikram tuo, kad gatvės žibintas degs visą automobilio stovėjimo laiką. Juk kartais žibintai naktį tam tikram laikui išjungiami, ir tada automobilis lieka neapšviestas.

Automobilių supirkimas Kaune

Pagaliau praktinis patarimas. Vasarą, kai stipriai kaitina saulė, reikia stengtis automobilį palikti šešėlyje, saugant jo dangą ir padangas nuo žalingo spindulių poveikio, o saloną nuo per didelio įkaitimo. Kartu tenka atsižvelgti ir šešėlio pasislinkimą. Todėl vietą stovėti parenkame taip, kad šešėlis nuo automobilio tam tikrą laiką nenuslinktų ir mašiną nekristų tiesioginiai saulės spinduliai.

Išvažiavimas iš vartų ir įsijungimas į transporto srautą

Išvažiuodamas iš namų vartų į gatvę, vairuotojas turi laikytis ypatingų atsargumo priemonių, kad neniūkteltų pėsčiajam ir kad automobilis, kaip „nekviestas svečias” ant šaligatvio, privalo duoti kelią pėstiesiems.

Išvažiuodami iš vartų, turime labai atsargiai judėti ir sustoti tuo momentu, kai automobilio priekinė dalis išsikiša virš šaligatvio. Pėstieji automobilį pamatys ir sustos, leisdami jam pravažiuoti. Jeigu jie nesu-stotų, privalome kantriai laukti, kada galėsime pravažiuoti. Jokiu būdu nevalia važiuoti pėsčiųjų būrį, varyti juos iš kelio ir gąsdinti.

Nikio Laudos sportinės karjeros kelias galėtų būti kvapą gniaužiančio filmo siužetu

Kai kelias per šaligatvį pasidarė laisvas, pradedame lėtai važiuoti ant jo. čia turime greitai nustatyti susidariusią važiuojamojoje dalyje situaciją, kad nesusidurtume. Juk vairuotojai, važiuojantys gatve, nesitiki pamatyti mūsų automobilio ir nesiruošia staigiai stabdyti arba pasukti šalį. Todėl važiuojamąją dalį tol nedera važiuoti, kol automobilių sraute neatsiranda laisvos vietos. Tada reikia greitai išvažiuoti kelią ir užimti ten atitinkamą vietą.

Mechaniniai virpesiai – triukšmas ir vibracija

Yra du apsisukimo būdai su automobiliu

Patiko? Pasidalink
Share
Paskelbta

Šviesoforo signalai visada yra išdėstyti vienoda tvarka

Vairuotojas, kuris nesilaiko kultūringų vairavimo taisyklių, dažnai šia išimtimi netinkamai naudojasi. Pamatęs iš tolo degant geltoną šviesoforo signalą, užuot sustojęs prieš perėją, bando pervažiuoti sankryžą. Nieko nuostabaus, kad sankryžoje ji užklumpa raudonas signalas su visomis iš to išplaukiančiomis nemaloniomis pasekmėmis.

Vairuotojas, važiavęs, esant žaliam šviesoforo signalui, ir pamatęs, kad jis pasikeitė geltonu, neturi stengtis būtinai sustabdyti automobilį prieš perėją, nes, staigiai stabdant, gali susidaryti sunki situacija užpakalyje važiuojantiems vairuotojams. Tuo atveju reikia pervažiuoti pėsčiųjų perėją ir sustoti čia pat už jos. Perėja išdėstyta tokiu būdu, kad tarp jos ir pačios sankryžos yra paliekama kelio dalis (vairuotojai ją vadina „kišene”), kurioje telpa nedidelis automobilis.

Šviesoforo signalai visada yra išdėstyti vienoda tvarka. Tai turi didelę reikšmę daltonikams. Pagal šviesoforų signalų vietą jie nustato įjungto signalo reikšmę.

Po šviesoforu gali būti rodyklė, nurodanti eismo kryptį dešinę. Rodyklė įjungiama per tam tikrą laiko tarpą, įsijungus raudonam šviesoforo signalui, ir išsijungia kartu su juo. Kaip žinome, rodyklė leidžia sukti dešinėn, degant raudonam šviesoforo signalui. Tačiau tam reikia dviejų sąlygų: turi būti įjungtas rodyklės signalas ir suteikta pirmumo teisė pėstiesiems pereiti važiuojamąją dalį.

Sankryžose, kur eismas ne toks intensyvus, šviesoforo rodyklė gali būti žalios spalvos baltoje lentelėje. Kai yra tokia rodyklė, visada vairuotojas gali sukti į dešinę, suteikdamas pirmumo teisę pėstiesiems.

Jeigu sankryžoje, reguliuojamoje šviesoforu, mūsų važiuojamosios kelio dalies pusėje yra keletas eismo juostų, iš kurių kairioji (arba dvi kairiosios) skiriama kairę sukantiems automobiliams, o dešinioji (arba dvi dešiniosios) — sukantiems į dešinę (vidurinės juostos skirtos važiuoti per sankryžą tiesiai), tai, be rodyklių, nupieštų važiuojamojoje dalyje ir nurodančių kiekvienos juostos paskirtį, gali būti įtaisomi atskiri šviesoforai kiekvienai eismo juostai arba juostoms su ta pačia eismo kryptimi. Tuo atveju prie kiekvieno šviesoforo atitinkamai juostai įtaisomas dar vienas rodyklės pavidalo signalas, rodantis kryptį, kuria vairuotojui reikia važiuoti per sankryžą.

Gali kilti klausimas, kodėl kiekvienai vienos krypties eismo juostai (arba kelioms juostoms) įtaisomi atskiri šviesoforai? Tai paaiškėja, turint galvoje tą aplinkybę, kad tokiose plačiose ir sudėtingose sankryžose automobiliai, priklausomai nuo pasirinktos krypties, gali važiuoti skirtingu laiku. Mat, eismo sklandumui užtikrinti kiekvieną eismo kryptį reikia atskirai sustabdyti arba leisti ja važiuoti, atsižvelgiant ypač tai, kad visose eismo juostose važiavimo periodai paprastai nesutampa.

Yra šviesoforų, kuriuose vietoj gerai žinomo apskrito žalio signalo užsidega žalia rodyklė. Šiuo atveju vairuotojas gali važiuoti tik nurodyta kryptimi, t. y. dešinėn, kairėn arba tiesiai.

 

PIRMIEJI AUTOBUSAI — TAI KARIETOS LAIKŲ KĖBULAS

ROTORINIO VARIKLIO IŠRADĖJAS INŽINIERIUS FELIKSAS VANKELIS

Patiko? Pasidalink
Share
Paskelbta

Saugos diržai būtini tiek vairuotojui tiek ir keleiviams

Daugelio sunkių avarijų metu, juosėdami tinkamai pritvirtintais saugos diržais, keleiviai ir vairuotojas ne tik išlieka gyvi, bet ir patiria tik paviršinius kūno sužeidimus.

Galima netgi tvirtinti, kad tiems, kurie juosi saugos diržus, nebaisu ne tik su automobiliu apvirsti, bet ji kelis kartus su juo persiversti. Saugos diržus segėti rekomenduojama ne tik tolimose kelionėse, bet visada, netgi važiuojant netoli mieste, nes, kaip sakoma, „nežinai, kur tyko nelaimė”. Todėl neverta rizikuoti, juoba kad juos užsisegti labai paprasta, o jie gali mums išgelbėti gyvybę, ištikus avarijai.

Daugelio metų bandymais įrodyta, kad efektyviausi yra kombinuoti, peties ir juosmens diržai. Jie vienu metu prispaudžia klubus prie sėdynės pagrindo, o krūtinę ir pečius — prie jos atlošo. Diržų pritvirtinimo vietos įtaisytos grindyse ir aukštai ant šoninių kėbulo statramsčių. Abu diržus atpalaiduojanti sagtis atsegama vienu rankos spustelėjimu.

Saugos diržai būtini vairuotojui ir sėdinčiam šalia jo keleiviui. Jie rekomenduojami ir keleiviams, sėdintiems ant užpakalinių sėdynių. Tačiau draudžiama šiuos diržus naudoti jaunesniojo amžiaus vaikams nuo smūgio apsaugoti. Vaikų ,galva palyginti sunki, o kaklo slanksteliai silpni. Todėl avarijos metu kombinuotus arba pečių diržus juosinčio vaiko galva metama į priekį ir lūžta stuburas. Vaikams reikėtų juosti diržus, apimančius ir kaktą; nors iki šiol tai nebuvo praktikuota.

Saugos diržų juosėjimo priešininkai motyvuoja, kad, kilus gaisrui, labai sunku ištraukti iš automobilio sąmonės netekusius, diržais prisisegusius keleivius. Toks motyvas nėra be pagrindo. Tačiau praktika imtis įtikina tų diržų privalumu.

Saugos diržus juosėti rekomenduojama ir įprastinėse kelionėse automobiliu Vilniuje, nors oficialiai tai privaloma.

Sudėti daiktus į bagažinę atrodo labai paprasta: pakanka juos sudėlioti taip, kad tilptų. Iš tikrųjų yra tam tikra bagažo išdėstymo taisyklė. Šį taisyklė reikalauja tolygiai paskirstyti bagažo svorį, kad važiuojant būtų išlaikytas automobilio stabilumas. Krovinio svorį būtina lygiai paskirstyti ne tik bagažinės šonuose, bet ir automobilio priekinės ir užpakalinės dalies atžvilgiu. Sudėjus visą krovinį užpakalinėje automobilio dalyje, pasikeičia priekinių ir užpakalinių ratų nuvedimo kampas. Tai jau yra visiškai neparanku vairuotojui, o kartais net pavojinga. Tas pat atsitinka, perkrovus priekinę ir mažiau pakrovus užpakalinę automobilio dalį.

Visada atsimintina, kad lengvasis automobilis skirtas ne kroviniams, o tik keleivių bagažui pervežti. Nerekomenduojama prikrauti bagažinę sunkių lagaminų arba kitų sunkių daiktų. Čia vežamų daiktų svoris neturi viršyti 30 kg. Vežant sunkesnį krovinį, dalį jo derėtų dėti į bagažinę, o dalį į kėbulą, išdėstant jį tolygiai visame automobilio plote.

Nustatant bagažo svorį, kurį galima vežti, reikia atsižvelgti ir į vežamų atsarginių detalių, degalų ir alyvos svorį. Kai kurie ypač apdairūs vairuotojai tokių atsargų ima daugiau kaip 100 kg, t. y. lygiai tiek, kiek sveria pusantro keleivio. Tokio svorio jokiu būdu nedera dėti į bagažinę. Netinkamai išdėsčius krovinį arba jo per daug prikrovus, automobilis gali prarasti valdumą, pavyzdžiui staigiame posūkyje.

Ne mažiau svarbų krovinį gerai pritvirtinti. Vežami nepritvirtinti daiktai esti slankūs ir tam tikromis aplinkybėmis kelia grėsmę eismo saugumui. Tai ypač pasakytina apie bagažinėje laisvai sudėtus sunkius daiktus, kuriuos veždamas vairuotojas patiria tam tikrų sunkumų.

ROTORINIO VARIKLIO IŠRADĖJAS INŽINIERIUS FELIKSAS VANKELIS

PIRMIEJI AUTOBUSAI — TAI KARIETOS LAIKŲ KĖBULAS

Patiko? Pasidalink
Share
Paskelbta

Įspėjantieji ženklai yra trikampio formos, kurio viena viršūnė nukreipta aukštyn

Daugelis ženklų nupiešti blizgančiais dažais. Dėl to būna sunkiau juos skaityti, ypač skaisčiai šviečiant saulei arba žibintų šviesai. Tuomet laikas, per kurį vairuotojas mato kelio ženklą, žymiai sutrumpėja, kartais net iki sekundės Nepaisant visų sunkumų, jis turi sugebėti suprasti kelio ženklą. Juk šis nuo kažko perspėja arba teikia svarbią informaciją, be kurios tolesnis važiavimas gali būti pavojingas. Todėl, gerai neperskaičius, bet kuriuo atveju verta net sustoti ar atbuline eiga grįžti prie ženklo ir sužinoti, apie ką jis įspėja.

Dažais nudažyti ženklai palaipsniui pakeičiami kitais, padengtais šviesą atspindinčia medžiaga. Tie ženklai labai gerai matomi automobilio žibintų šviesoje, jau iš tolo puikiai išsiskiria iš tamsaus kelio fono, ir jų nepamatyti išvis neįmanoma. Pirmiausia šviesą atspindinčia medžiaga padengiami svarbiausi kelio ženklai: „Pavojingas posūkis”, „Sankryža”, „Stati įkalnė”, „Slidus kelias” ir kiti, žymintys pavojingas vietas. Paprastais dažais lieka nudažyti ženklai, kurie, važiuojant naktį, turi mažesnę reikšmę, pavyzdžiui: „Vaikai”, „Pėsčiųjų perėja”, „Gyvuliai ant kelio”.

Važiuodamas naktį, vairuotojas žino, kad šviesą atspindintys ženklai yra labai ryškūs ir gerai išsiskiria iš kelio fono. Todėl sustiprina dėmesį, kad, žiūrėdamas į ženklus, nepraleistų kitos, ant kelio esančios, svarbios detalės.

Įspėjantieji ženklai

Įspėjantieji ženklai yra trikampio formos, kurio viena viršūnė nukreipta aukštyn. Šie ženklai yra su raudonu apvadu ir turi geltoną foną su juodos spalvos pavojaus simboliu. Tėra vienas įspėjantysis ženklas viršūne į apačią. Jis įspėja, kad artėjama prie kelio, kuriame yra eismo pirmumas. Jau būdinga ženklo forma įspėja vairuotoją apie svarbią aplinkybę — įvažiavimą į kelią, kuriuo judančios transporto priemonės turi pirmumo teisę.

Automobilių supirkimas Kaune

Paprastai įspėjantieji ženklai statomi 150-250 m atstumu iki pavojingo važiuojamosios dalies ruožo negyvenamose vietovėse, išskyrus: ženklą „Susikirtimas su pagrindiniu keliu”. Šis ženklas statomas ne toliau kaip 50 m atstumu iki pavojingo ruožo. Taip pat ne toliau kaip už 50 m statomi ir kiti įspėjantieji ženklai gyvenvietėse. Be to, negyvenamose vietovėse šie ženklai gali būti pastatyti mažesniu negu 150 m atstumu. Tačiau tokiais išimtiniais atvejais po ženklu visada lentelė, kurioje nurodomas atstumas metrais iki ruožo, apie kurį įspėja ženklas.

Po ženklu, įspėjančiu apie staigius vingius, gali būti lentelė, nurodanti, kiek jų yra. Šiuo atveju po paskutiniojo posūkio statomas toks pat ženklas tik su užrašu lentelėje „Pabaiga”. Tokia pat lentelė po ženklu, įspėjančiu apie vingius vairuotojus, važiuojančius priešinga kryptimi. Mums jis bus iš kairės pusės, ten jo ir reikia ieškoti žvilgsniu.

Pagal ženklą su rodykle, rodančia vingi, vairuotojas gali nustatyti ne tik nurodyto vingio kryptį, bet ir pirmojo posūkio kai jų yra du ar daugiau kryptį. Paprastai įspėjantieji ženklai statomi ten, kur posūkiui atlikti reikia sumažinti greitį (mažiau kaip 60 km/h). Tačiau tai nėra privaloma taisyklė. Posūkyje vairuotojas visada turi atsižvelgti į kelio būvį, dangos tipą, šlapumą, automobilio padangų protektoriaus gylį.

Info: apsisukimo būdai su automobiliu

Patiko? Pasidalink
Share
Paskelbta

Važiavimas atbuline eiga ir manevravimas

Važiavimas atbuline eiga ir manevravimas

Prieš važiuodamas atbuline eiga, vairuotojas privalo įsitikinti, kad už automobilio nėra kliūties arba vaikų, kurie mėgsta kabintis už mašinos užpakalio. Tokiomis situacijomis dažniausiai įvyksta avarijos, ir jų aukomis tampa vaikai. Todėl neužtenka žvilgsnio į užpakalinio vaizdo veidrodį, o reikia tvirtai kitu būdu įsitikinti, kad nėra vaikų už automobilio. Neleistina pradėti važiuoti atbuline eiga sunkvežimiu arba lengvuoju automobiliu, kai už jo blogas matomumas, nes tai gali tragiškai baigtis. Tuomet vairuotojas paprašo pašalinio asmens, kad tas sektų, kaip šis manevras atliekamas.

Lengvajame automobilyje, kurio užpakalinis langas pakankamai platus, vairuotojas žiūri į kelią už automobilio atsigręžęs. Kai vairas yra kairėje, vairuotojas privalo atsigręžti į dešinę ir pažiūrėti atgal pro užpakalinį stiklą.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Jeigu kelio už automobilio negalima matyti pro užpakalinį stiklą. vairuotojas turi pasielgti. Apsiriboti užpakalinio vaizdo veidrodžiu šioje situacijoje būti neatsargu.

Atbuline eiga važiuojama lėtai, stebint, kad automobilis būtų tiksliai valdomas. Paprastai sudėtingus manevrus lengviau atlikti, važiuojant atbulai, negu pirmyn, nes mašiną tiksliau valdyti priekiniais ratais galima tada, kai ji važiuoja atbula.

Žinoma, reikia priprasti prie naujo vairavimo principo: sukant ratus į dešinę, automobilio priekinė dalis juda kairę, o jo užpakalinė dalis — į dešinę.

Tuo metu žiūrima, kad mašinos priekinė dalis nekliudytų arti esančių daiktų, nes ji išvažiuoja už posūkio linijos.

Mokantis važiuoti atbuline eiga, atliekamos įvairios užduotys. Paprasčiausias pratimas — važiavimas atbuline eiga tiesiai, vienodu atstumu nuo šaligatvio krašto. Toliau vairuotojas turi išmokti savo nuožiūra keisti šį atstumą ir greitai pasukti šalį nuo šaligatvio krašto. Tai padaryti kartais būna labai sunku.

Sekančiam pratimui aikštelėje pastatomas stulpelis ir atbuline eiga apie jį daromi posūkiai, jo nekliudant. Paskui vairuotojas turi atbuline eiga važiuoti „aštuoniuke” apie abu stulpelius ir pagaliau „slalomu”, rūpestingai lenkdamas stulpelius, sustatytus tiesia linija.

Apsisukimu vadinamas judėjimo krypties pakeitimas priešinga kryptimi.

Prieš apsisukdamas, vairuotojas turi įsitikinti, ar neatvažiuoja prie numatomos apsisukimo vietos kita transporto priemonė iš vienos ar kitos pusės. Tam pažiūri ne tik į užpakalinio vaizdo veidrodį, bet ir apsidairo aplink. Atmintina, kad pagal eismo taisykles transporto priemonė, važiuojanti tiesiai, turi pirmenybę prieš apsisukančiąją transporto priemonę.

Kai pakanka važiuojamosios dalies pločio, apsisukama vienu pasukimu nuo dešiniosios važiuojamosios dalies pusės arba nuo jos vidurio. Suktis reikia lėtai, kad būtų išvengta šoninio ratų slydimo. Iš principo posūkis pradėtinas kiek galima arčiau važiuojamosios dalies vidurio. Tačiau ne visada tai galima padaryti dėl nepakankamo važiuojamosios dalies pločio. Bet ir dešiniajame važiuojamosios dalies krašte pradėtas posūkis nesukelia pavojaus kitiems, kai vykdoma pagrindinė sąlyga, t. y. kai vairuotojas įsitikino, kad niekas nesiartina iš užpakalio ir niekam jis neperkerta kelio iš priekio.

Stabdžių sistemos ir vairo patikrinimas

Patiko? Pasidalink
Share
Paskelbta

Didžiausias šiandien automobilio priešas — korozija

Ateityje automobiliuose vis labiau bus pritaikoma elektronika. Specialus tablo rodys atstumą iki priekyje važiuojančio automobilio ar kliūties, signalizuos, koks yra oro slėgis padangose, kiek susidėvėjo stabdžių kaladėlės. Vairuotojas bus informuojamas kokia aplinkos ir variklio temperatūra, bus signalizuojama ir apie saugaus greičio viršijimą. Automobilio variklio darbą valdys mikroprocesoriai, jie parinks optimalų ir ekonomišką darbo režimą.

Ateityje speciali elektroninė nukreipiančioji sistema informuos vairuotoją apie saugiausią ir mažiausiai apkrautą tolimesnio važiavimo kryptį. Displėjuje (specialiame ekrane) automobilio vairuotojui bus nurodoma, kokiu greičiu važiuoti, kurioje sankryžoje kokia kryptimi pasukti. Ekrane nušvis ir reikalingi kelio ženklai bus perspėjama apie rūką ar plikšalą.

Tokio automobilio vairuotojas galės geriau susiorientuoti ir išvengti avarijos arba bent jau sunkių jos pasekmių. Vairuoti bus lengviau, o važiuoti saugiau.

Didžiausias šiandien automobilio priešas — korozija. Pavyzdžiui, vien Vakarų Vokietijoje, kur dabar, yra 24 milijonai lengvųjų automobilių, korozija automobilistams per metus padaro apie 2,5 mlrd markių nuostolių.

Intensyviai ieškoma įvairių būdų kovoti su metalo korozija, eksperimentuojama, iš kokių medžiagų tikslinga gaminti automobilius netolimoje ateityje. Jau dabar kiekviename lengvajame automobilyje įvairios plastmasinės detalės sveria apie 100 kg. O jeigu iš plastmasinių medžiagų pagaminti kėbulą, ratlankius, perdavimo pavaras ir… net variklį. Tai būtų pigus ir labai lengvas automobilis. Pailgėtų jo eksploatacijos laikas.

Sutaupytume ir degalų, kadangi iš polimerinių medžiagų pagamintas automobilis būtų daug lengvesnis. Tyrimai rodo, kad kiekviename penkiaviečiame automobilyje važiuoja vidutiniškai ne daugiau kaip 1,8 keleivio. Nesunku paskaičiuoti, kiek bereikalingai sudeginama kuro pervežti pusiau tuščią, beveik toną sveriantį ,automobilį, kuriame dabar visi pagrindiniai agregatai, mazgai, detalės pagaminti iš sunkaus metalo.

Kodėl šiandien plastmasiniai automobiliai dar nepakeičia gaminamų iš metalo? Čia yra dar daug sudėtingų niuansų.

Pagrindinis plastmasių trūkumas — tai nedidelis jų ilgaamžiškumas. Metalas (kol jis nepaveiktas korozijos) praktiškai gali tarnauti neribotą laiką, o polimerinės medžiagos yra jautrios temperatūros svyravimams, tiesioginiams saulės spinduliams, atmosferiniams krituliams. Dauguma polimerų per 10-15 metų netenka savo teigiamų savybių.

Šiandien atsparios polimerinės medžiagos dar labai brangios. Neseniai „Ford” firma pagamino eksperimentinį lengvąjį automobilį beveik vien iš plastmasės kompozito sustiprinto vandenilio pluoštu. Šio automobilio kaina buvo iš tiesų pasakiška — 3,5 milijono dolerių. Masiškai gaminti tokių automobilių neapsimoka.

Yra dar ir kitų sunkumų. Gaminant automobilius iš plastmasės, labai didelės darbo sąnaudos, reikia daug rankų, darbo. Automobilio kėbulo detales sparnus, duris ir t. t. — iš metalo galima išštampuoti per sekundės dalis, o tokios pat plastmasės detalės pagaminamos per daug kartų ilgesnį laiką.

„Trabant” — vienintelis masiškai gaminamas automobilis su plastmasiniu kėbulu. Šio mikrolitražinio automobilio kėbulo visos išorinės dalys — stogas, sparnai, bagažinė, kapotas — pagaminti iš duroplasto.

Plastmasės panaudojamos ir nedidelėmis serijomis gaminamiems sportinių automobilių Matra-Simka, Ligier ir kt. kėbulams. JAV firma „Polymotor Research” pagamino 2,3 litro darbinio tūrio bandomąjį variklį, kurio 90 procentų detalių, išskyrus alkūninį ir skirstymo velenus, degimo kamerą ir kai kurias kitas detales, yra iš armuoto plastiko. Variklis sveria tik 76 kilogramus.

Pasak supirkėjų kurie teikia automobiliu supirkimas vilniuje paslaugas, ateitis automobilių gamybos pramonėje priklausys polimerinėms medžiagoms. Turbūt dar ir mums teks važinėti ne eksperimentiniais, o masinės gamybos automobiliais iš plastmasės.

Šaltinis – VARIKLIO IR VARANČIŲ RATŲ KOMPONUOTĖS

Patiko? Pasidalink
Share