Šviesoforo signalai visada yra išdėstyti vienoda tvarka

Vairuotojas, kuris nesilaiko kultūringų vairavimo taisyklių, dažnai šia išimtimi netinkamai naudojasi. Pamatęs iš tolo degant geltoną šviesoforo signalą, užuot sustojęs prieš perėją, bando pervažiuoti sankryžą. Nieko nuostabaus, kad sankryžoje ji užklumpa raudonas signalas su visomis iš to išplaukiančiomis nemaloniomis pasekmėmis.

Vairuotojas, važiavęs, esant žaliam šviesoforo signalui, ir pamatęs, kad jis pasikeitė geltonu, neturi stengtis būtinai sustabdyti automobilį prieš perėją, nes, staigiai stabdant, gali susidaryti sunki situacija užpakalyje važiuojantiems vairuotojams. Tuo atveju reikia pervažiuoti pėsčiųjų perėją ir sustoti čia pat už jos. Perėja išdėstyta tokiu būdu, kad tarp jos ir pačios sankryžos yra paliekama kelio dalis (vairuotojai ją vadina „kišene“), kurioje telpa nedidelis automobilis.

Šviesoforo signalai visada yra išdėstyti vienoda tvarka. Tai turi didelę reikšmę daltonikams. Pagal šviesoforų signalų vietą jie nustato įjungto signalo reikšmę.

Po šviesoforu gali būti rodyklė, nurodanti eismo kryptį dešinę. Rodyklė įjungiama per tam tikrą laiko tarpą, įsijungus raudonam šviesoforo signalui, ir išsijungia kartu su juo. Kaip žinome, rodyklė leidžia sukti dešinėn, degant raudonam šviesoforo signalui. Tačiau tam reikia dviejų sąlygų: turi būti įjungtas rodyklės signalas ir suteikta pirmumo teisė pėstiesiems pereiti važiuojamąją dalį.

Sankryžose, kur eismas ne toks intensyvus, šviesoforo rodyklė gali būti žalios spalvos baltoje lentelėje. Kai yra tokia rodyklė, visada vairuotojas gali sukti į dešinę, suteikdamas pirmumo teisę pėstiesiems.

Jeigu sankryžoje, reguliuojamoje šviesoforu, mūsų važiuojamosios kelio dalies pusėje yra keletas eismo juostų, iš kurių kairioji (arba dvi kairiosios) skiriama kairę sukantiems automobiliams, o dešinioji (arba dvi dešiniosios) — sukantiems į dešinę (vidurinės juostos skirtos važiuoti per sankryžą tiesiai), tai, be rodyklių, nupieštų važiuojamojoje dalyje ir nurodančių kiekvienos juostos paskirtį, gali būti įtaisomi atskiri šviesoforai kiekvienai eismo juostai arba juostoms su ta pačia eismo kryptimi. Tuo atveju prie kiekvieno šviesoforo atitinkamai juostai įtaisomas dar vienas rodyklės pavidalo signalas, rodantis kryptį, kuria vairuotojui reikia važiuoti per sankryžą.

Gali kilti klausimas, kodėl kiekvienai vienos krypties eismo juostai (arba kelioms juostoms) įtaisomi atskiri šviesoforai? Tai paaiškėja, turint galvoje tą aplinkybę, kad tokiose plačiose ir sudėtingose sankryžose automobiliai, priklausomai nuo pasirinktos krypties, gali važiuoti skirtingu laiku. Mat, eismo sklandumui užtikrinti kiekvieną eismo kryptį reikia atskirai sustabdyti arba leisti ja važiuoti, atsižvelgiant ypač tai, kad visose eismo juostose važiavimo periodai paprastai nesutampa.

Yra šviesoforų, kuriuose vietoj gerai žinomo apskrito žalio signalo užsidega žalia rodyklė. Šiuo atveju vairuotojas gali važiuoti tik nurodyta kryptimi, t. y. dešinėn, kairėn arba tiesiai.

 

PIRMIEJI AUTOBUSAI — TAI KARIETOS LAIKŲ KĖBULAS

ROTORINIO VARIKLIO IŠRADĖJAS INŽINIERIUS FELIKSAS VANKELIS

Patiko? Pasidalink

Saugos diržai būtini tiek vairuotojui tiek ir keleiviams

Daugelio sunkių avarijų metu, juosėdami tinkamai pritvirtintais saugos diržais, keleiviai ir vairuotojas ne tik išlieka gyvi, bet ir patiria tik paviršinius kūno sužeidimus.

Galima netgi tvirtinti, kad tiems, kurie juosi saugos diržus, nebaisu ne tik su automobiliu apvirsti, bet ji kelis kartus su juo persiversti. Saugos diržus segėti rekomenduojama ne tik tolimose kelionėse, bet visada, netgi važiuojant netoli mieste, nes, kaip sakoma, „nežinai, kur tyko nelaimė“. Todėl neverta rizikuoti, juoba kad juos užsisegti labai paprasta, o jie gali mums išgelbėti gyvybę, ištikus avarijai.

Daugelio metų bandymais įrodyta, kad efektyviausi yra kombinuoti, peties ir juosmens diržai. Jie vienu metu prispaudžia klubus prie sėdynės pagrindo, o krūtinę ir pečius — prie jos atlošo. Diržų pritvirtinimo vietos įtaisytos grindyse ir aukštai ant šoninių kėbulo statramsčių. Abu diržus atpalaiduojanti sagtis atsegama vienu rankos spustelėjimu.

Saugos diržai būtini vairuotojui ir sėdinčiam šalia jo keleiviui. Jie rekomenduojami ir keleiviams, sėdintiems ant užpakalinių sėdynių. Tačiau draudžiama šiuos diržus naudoti jaunesniojo amžiaus vaikams nuo smūgio apsaugoti. Vaikų ,galva palyginti sunki, o kaklo slanksteliai silpni. Todėl avarijos metu kombinuotus arba pečių diržus juosinčio vaiko galva metama į priekį ir lūžta stuburas. Vaikams reikėtų juosti diržus, apimančius ir kaktą; nors iki šiol tai nebuvo praktikuota.

Saugos diržų juosėjimo priešininkai motyvuoja, kad, kilus gaisrui, labai sunku ištraukti iš automobilio sąmonės netekusius, diržais prisisegusius keleivius. Toks motyvas nėra be pagrindo. Tačiau praktika imtis įtikina tų diržų privalumu.

Saugos diržus juosėti rekomenduojama ir įprastinėse kelionėse automobiliu Vilniuje, nors oficialiai tai privaloma.

Sudėti daiktus į bagažinę atrodo labai paprasta: pakanka juos sudėlioti taip, kad tilptų. Iš tikrųjų yra tam tikra bagažo išdėstymo taisyklė. Šį taisyklė reikalauja tolygiai paskirstyti bagažo svorį, kad važiuojant būtų išlaikytas automobilio stabilumas. Krovinio svorį būtina lygiai paskirstyti ne tik bagažinės šonuose, bet ir automobilio priekinės ir užpakalinės dalies atžvilgiu. Sudėjus visą krovinį užpakalinėje automobilio dalyje, pasikeičia priekinių ir užpakalinių ratų nuvedimo kampas. Tai jau yra visiškai neparanku vairuotojui, o kartais net pavojinga. Tas pat atsitinka, perkrovus priekinę ir mažiau pakrovus užpakalinę automobilio dalį.

Visada atsimintina, kad lengvasis automobilis skirtas ne kroviniams, o tik keleivių bagažui pervežti. Nerekomenduojama prikrauti bagažinę sunkių lagaminų arba kitų sunkių daiktų. Čia vežamų daiktų svoris neturi viršyti 30 kg. Vežant sunkesnį krovinį, dalį jo derėtų dėti į bagažinę, o dalį į kėbulą, išdėstant jį tolygiai visame automobilio plote.

Nustatant bagažo svorį, kurį galima vežti, reikia atsižvelgti ir į vežamų atsarginių detalių, degalų ir alyvos svorį. Kai kurie ypač apdairūs vairuotojai tokių atsargų ima daugiau kaip 100 kg, t. y. lygiai tiek, kiek sveria pusantro keleivio. Tokio svorio jokiu būdu nedera dėti į bagažinę. Netinkamai išdėsčius krovinį arba jo per daug prikrovus, automobilis gali prarasti valdumą, pavyzdžiui staigiame posūkyje.

Ne mažiau svarbų krovinį gerai pritvirtinti. Vežami nepritvirtinti daiktai esti slankūs ir tam tikromis aplinkybėmis kelia grėsmę eismo saugumui. Tai ypač pasakytina apie bagažinėje laisvai sudėtus sunkius daiktus, kuriuos veždamas vairuotojas patiria tam tikrų sunkumų.

ROTORINIO VARIKLIO IŠRADĖJAS INŽINIERIUS FELIKSAS VANKELIS

PIRMIEJI AUTOBUSAI — TAI KARIETOS LAIKŲ KĖBULAS

Patiko? Pasidalink

Didžiausias šiandien automobilio priešas — korozija

Ateityje automobiliuose vis labiau bus pritaikoma elektronika. Specialus tablo rodys atstumą iki priekyje važiuojančio automobilio ar kliūties, signalizuos, koks yra oro slėgis padangose, kiek susidėvėjo stabdžių kaladėlės. Vairuotojas bus informuojamas kokia aplinkos ir variklio temperatūra, bus signalizuojama ir apie saugaus greičio viršijimą. Automobilio variklio darbą valdys mikroprocesoriai, jie parinks optimalų ir ekonomišką darbo režimą.

Ateityje speciali elektroninė nukreipiančioji sistema informuos vairuotoją apie saugiausią ir mažiausiai apkrautą tolimesnio važiavimo kryptį. Displėjuje (specialiame ekrane) automobilio vairuotojui bus nurodoma, kokiu greičiu važiuoti, kurioje sankryžoje kokia kryptimi pasukti. Ekrane nušvis ir reikalingi kelio ženklai bus perspėjama apie rūką ar plikšalą.

Tokio automobilio vairuotojas galės geriau susiorientuoti ir išvengti avarijos arba bent jau sunkių jos pasekmių. Vairuoti bus lengviau, o važiuoti saugiau.

Didžiausias šiandien automobilio priešas — korozija. Pavyzdžiui, vien Vakarų Vokietijoje, kur dabar, yra 24 milijonai lengvųjų automobilių, korozija automobilistams per metus padaro apie 2,5 mlrd markių nuostolių.

Intensyviai ieškoma įvairių būdų kovoti su metalo korozija, eksperimentuojama, iš kokių medžiagų tikslinga gaminti automobilius netolimoje ateityje. Jau dabar kiekviename lengvajame automobilyje įvairios plastmasinės detalės sveria apie 100 kg. O jeigu iš plastmasinių medžiagų pagaminti kėbulą, ratlankius, perdavimo pavaras ir… net variklį. Tai būtų pigus ir labai lengvas automobilis. Pailgėtų jo eksploatacijos laikas.

Sutaupytume ir degalų, kadangi iš polimerinių medžiagų pagamintas automobilis būtų daug lengvesnis. Tyrimai rodo, kad kiekviename penkiaviečiame automobilyje važiuoja vidutiniškai ne daugiau kaip 1,8 keleivio. Nesunku paskaičiuoti, kiek bereikalingai sudeginama kuro pervežti pusiau tuščią, beveik toną sveriantį ,automobilį, kuriame dabar visi pagrindiniai agregatai, mazgai, detalės pagaminti iš sunkaus metalo.

Kodėl šiandien plastmasiniai automobiliai dar nepakeičia gaminamų iš metalo? Čia yra dar daug sudėtingų niuansų.

Pagrindinis plastmasių trūkumas — tai nedidelis jų ilgaamžiškumas. Metalas (kol jis nepaveiktas korozijos) praktiškai gali tarnauti neribotą laiką, o polimerinės medžiagos yra jautrios temperatūros svyravimams, tiesioginiams saulės spinduliams, atmosferiniams krituliams. Dauguma polimerų per 10-15 metų netenka savo teigiamų savybių.

Šiandien atsparios polimerinės medžiagos dar labai brangios. Neseniai „Ford“ firma pagamino eksperimentinį lengvąjį automobilį beveik vien iš plastmasės kompozito sustiprinto vandenilio pluoštu. Šio automobilio kaina buvo iš tiesų pasakiška — 3,5 milijono dolerių. Masiškai gaminti tokių automobilių neapsimoka.

Yra dar ir kitų sunkumų. Gaminant automobilius iš plastmasės, labai didelės darbo sąnaudos, reikia daug rankų, darbo. Automobilio kėbulo detales sparnus, duris ir t. t. — iš metalo galima išštampuoti per sekundės dalis, o tokios pat plastmasės detalės pagaminamos per daug kartų ilgesnį laiką.

„Trabant“ — vienintelis masiškai gaminamas automobilis su plastmasiniu kėbulu. Šio mikrolitražinio automobilio kėbulo visos išorinės dalys — stogas, sparnai, bagažinė, kapotas — pagaminti iš duroplasto.

Plastmasės panaudojamos ir nedidelėmis serijomis gaminamiems sportinių automobilių Matra-Simka, Ligier ir kt. kėbulams. JAV firma „Polymotor Research“ pagamino 2,3 litro darbinio tūrio bandomąjį variklį, kurio 90 procentų detalių, išskyrus alkūninį ir skirstymo velenus, degimo kamerą ir kai kurias kitas detales, yra iš armuoto plastiko. Variklis sveria tik 76 kilogramus.

Pasak supirkėjų kurie teikia automobiliu supirkimas vilniuje paslaugas, ateitis automobilių gamybos pramonėje priklausys polimerinėms medžiagoms. Turbūt dar ir mums teks važinėti ne eksperimentiniais, o masinės gamybos automobiliais iš plastmasės.

Šaltinis – VARIKLIO IR VARANČIŲ RATŲ KOMPONUOTĖS

Patiko? Pasidalink