Tai kūrybinga, o kartais tik procesiška ir besikartojanti veikla. Aš vedu dailius užsiėmimus ne tokiem dailiem pacientam. Visi sužaloti savaip. Kodėl būtent dailė gydo? Aš pati ilgus metus dirbau galerijos kuratore, bendravau su menininkais ir visokio plauko intelektualais. Tačiau po sunkios gyvenimo ir sielos nusprendžiau gydytis išgydydama kitus. Nuo šiol pažinau save ir kitus per meną, nes mano sielos draugas pamilo mane per meną. Kai netekau vienintelio sielos vedlio, nusprendžiau kitus terapiškai lydėti į išgijimą. Neturėjau laiko gedėti ir gėdytis savo traumomis. Nuo šiol mano tikslas per dailę pamilti gyvenimą ir išgelbėti bent vieną gyvybę.
Dailės terapija buvo skirta visiems traumuotiems, sužalotiems ir kelio ieškantiems. Palikusi kuratorės darbą jaunom ir perspektyvioms studentėms, išėjau į dykumą. Toje dykumoje ilgai ieškojau savasties ir ryžto sugrįžti į gyvenimai. Kelyje sutikti mažieji princai ir princesės rodė man kelią. Taip pamažu atėjau į vietinę psichologijos ir meno terapijos kliniką. Kaip profesionali menotyrininkė ir menininkė ieškojau būdų, formų ir potepių, kuriais pasiekčiau sužalotų asmenybių sielas. Kodėl dailė? Kodėl menas? Kodėl aš pati? Dažnai dvejojau savo galimybėmis. Juk pati buvai suskaldyta po asmeninių traumų. Ilgą laiką negalėjau pažvelgti į save veidrodyje ir į paveikslus. Buvau visai išblukusi. Tačiau šioje klinikoje atradau menišką ryšį.
Meniškoji, kūrybiškoji ir gydanti dailės terapija
Meniškoji, kūrybiškoji ir gydanti dailės terapija sugražino mane į gyvenimą, o aš sugrąžina kitus. Taip mes vieni kitiems padėjom eiti ir beveik skristi. Juk menas, tai skraidymas tarp skirtingų materijų. Todėl mes skraidėm tarp meno epochų, drobių, akrilo ir paties gyvenimo. Niekados nepagalvojau, kad savo kuratorės profesiją iškeisiu į menišką terapiją. Ir štai, diena iš dienos bendrauju su psichologiškai sergančiais ir fiziškai sužalotais pacientais. Jaučiuosi kaip niekad reikalinga. Aš žinau, kad menas gali išgelbėti pasaulį. Galbūt poetai buvo tikri, menas yra tai kas verčia žmones išlipti iš lovos ir judėti. Galbūt ne menas, bet pats kūrybos ir suvokimo procesas. Kasdien mes susijungiam su menininkais ir jų idėjomis. Praėjusių amžių dailininkai vis dar gyvi.
Aš pati vis dar gyva, nes dailės terapija verčia mane keltis iš lovos. Žinau, kad kabinete lauks manęs grupė sergančių ir besitikinčių pasveikti.Atsinešus į kabinetą seną projektorių ir rodau dailės istoriją įamžintą senuose celiulioiduose. Sukasi ir keičiasi pasaulis. Meno formos ir epochos visiškai evoliucionavo. Nors tradicinės meno formos dar egzistuoja, postmoderni ir šiuolaikinė filosofija verčia mus filosofuoti, analizuoti ir kurti naujas meno teorijas. Vis tik terapijoje gydomi pacientai nesivadovauja teorijomis, jie gyvenimo ir meno praktikai. Nežinau kiek tikrų talentų tarp jų yra, nes dailė ir kūryba jiems tik gijimo forma.
